„Pagal specialistų paruošimą neatsiliekame nuo norvegų, tik vis dar šykštime investicijoms“, – apie šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo (ŠVOK) sprendimus lietuviškuose pastatuose teigia Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto (KTU SAF) absolventė, pastatų inžinerinių sistemų specialistė Jurgita Stepšienė. Užsienio kapitalo įmonėje dirbanti pastatų inžinerinių sistemų ekspertė įsitikinusi, kad Lietuvoje į šią sritį žiūrima per daug atlaidžiai ir pamirštama, kokius gamtos turtus galima panaudoti savo pačių komfortui Lietuvoje.
2002 m. Kaune įgijusi KTU Pastatų inžinerinių sistemų magistro laipsnį jau dešimt metų sėkmingai dirba šioje srityje. Pasak J. Stepšienės, pagrindinė jos pareiga – sėkmingas komandos darbas projektuojant ir įgyvendinant pastatų inžinerinių sistemų sprendinius įvairios paskirties pastatuose.
„Man ši specialybė asocijuojasi ne tik su tiesiog inžinerinių sistemų projektavimu, bet ir su gamtos apsauga, protingu jos išteklių naudojimu, kartu užtikrinant ir komfortišką aplinką žmogui“, – sako J. Stepšienė.
„Visgi eksploatuojant pastatus vienas iš svarbiausių veiksnių – suvartojamos energijos kiekis. Mūsų tikslas yra sukurti sistemas, kurios būtų kaip įmanoma daugiau paremtos atsinaujinančios energijos galimybėmis. Taip pat labai svarbu sistemose pritaikyti inovatyvius produktus, skirtus tikslingam energijos vartojimui ir žmonių komforto užtikrinimui“.
J. Stepšienei pačiai yra tekę prisidėti ir projektuoti ne tik tradicinius biurus, bet ir gamyklinius pastatus, taip pat ligoninę. Pastarosios projektavimas buvo išskirtinė patirtis, nes projektuoti skirtingos paskirties ir švarumo patalpas yra gan sudėtinga. Bet tokie iššūkiai, pasak inžinierės, darbą daro tik įdomesniu.
Vienas iš įsimintiniausių J. Stepšienės projektų – biurų centras Kaune, kur pastato šildymui ir vėsinimui buvo panaudotas upės vanduo. „Tokie sprendimai itin populiarūs Norvegijoje, tad mums keista, kad Lietuvoje dar neatradome ir plačiai netaikome šios technologijos“, – teigia J. Stepšienė.
– Dirbate užsienio kapitalo įmonėje, nemažai laiko praleidžiate Norvegijoje. Kokių dar skirtumų pastebite tarp Lietuvos ir Norvegijos pastatų inžinerinių sistemų sprendimų?, – paklausėme J. Stepšienės.
– Esminių skirtumų tikrai nėra. Esame panašaus lygio valstybė pagal specialistų paruošimą, naudojamas programas ir kitus techninius klausimus. Šiuo atžvilgiu nesiskiriame nuo jų. Kuo skiriamės – tai investicijomis, skirtomis modernių pastato inžinerinių sprendimų įdiegimui.
Pas mus visi labai nori mažesnių pradinių investicijų ir nepaskaičiuoja, kad vėliau šis taupymas atneša didesnes eksploatacijos išlaidas, greičiau dėvisi pastatas. Norvegijoje kur kas daugiau investuojama pirmoje stadijoje, pritaikomi modernesni, naujausiomis technologijomis paremti sprendimai ir šios didesnės išlaidos susigrąžinamos per laiką.
Norvegijoje tokiais sprendimais, kaip šilumos siurblio naudojimas šildymui, „free cooling“ sistema vėsinimui ar nuotekų šilumokaičiu kintamo oro srauto sistemos vėdinimui, nieko nebenustebinsi.
– Kokios tendencijos šiais klausimais matomos Lietuvoje?
– Viskas į gera, automatiškai su pastatų energetinio naudingumo klasių didėjimu keičiasi ir sprendimai. Vis daugiau reikšmės tenka ne tik pastato apšiltinimui, bet ir atsinaujinančiai energetikai, ŠVOK sistemoms. Verslas vis aktyviau nori prisidėti prie aplinkosaugos – tai tampa gero tono ženklu ir išskirtinumu.
Deja, bet taip elgiasi ne visi ir tam reikia vyriausybės iniciatyvos. Ypač pirminiame etape yra labiau linkę pataupyti privatūs gyventojai, taip pat daugiabučių gyventojai tiesiog stringa dėl renovacijos sprendimų, nes rasti aiškų susitarimą su keliomis dešimtimis savininkų ir visus įtikinti, kokią naudą gali gauti iš didesnių pirminių investicijų, itin sudėtinga.
– Panašu, kad nemažą dalį jūsų darbo užima ne tiek projektavimas, kiek gyventojų švietimas, pasakojimas apie įvairių sprendimų pliusus ir minusus. Tiesa?
– Tikrai taip. Dabar kiekvienam prieinama įvairi informacija bet kokiu rūpimu klausimu: apie kiekvieną sprendimą, prietaisą, naujovę pilna atsiliepimų, įvairių patirčių. Tačiau esmė ta, kad visi projektai yra unikalūs, tad apibendrinimai ar kitų projektų patirtis toli gražu ne visada tinka. Dažnai žmonės patiki ir gražiais reklaminiais tekstais, kuriuos paruošia profesionalai. Tad man tenka paaiškinti, kokia situacija yra iš tikrųjų ir kokie sprendimai tinka labiausiai.
– Kokių įgūdžių reikia jūsų darbe?
– Be visų techninių, tiksliųjų mokslų bei kitų universitetinių žinių, labai svarbūs bendravimo, komandinio darbo bei kompiuterinių programų valdymo įgūdžiai. Taip pat labai svarbu komunikavimas – tik teisingai išsiaiškinus ir supratus užsakovo norus, įmanomas geras rezultatas.
– Turite statybos inžinerijos išsilavinimą. Ar dažnai šioje specialybėje sutinkate kitas moteris, ar tai vis dar vyriška sritis?
– Statybų inžinerija jau seniai nėra tik vyriška specialybė. Lietuvoje dar gajūs tokie stereotipai, o, pavyzdžiui, Norvegijoje statybų aikštelėse tikrai netrūksta moterų. Ir jos ne tik dirba vadovaujančiose pareigose, bet ir virina, betonuoja, stato. Mes dar šiuo požiūriu kiek atsiliekame, nors projektavimo, universitetinio išsilavinimo lygmens specialisčių moterų šioje srityje vis daugėja.
