Planavimo vėjai iš vakarų
Po nepriklausomybės kovų politinei padėčiai tapus stabilesne, o ekonomikai ėmus augti, atsirado galimybių pagerinti miestų ir miestelių infrastruktūrą bei visuomenės gyvenimo sąlygas. Vakarietiškų miestų planavimo idėjų perėmimas sukūrė palankias sąlygas modernizacijos procesams – išryškėjo siekis statyti modernius pastatus gyventojams, užtikrinti higienišką aplinką, sumažinti gaisrų pavojų.
Svarbi tapo ne tik artima aplinka, bet ir viešoji erdvė – buvo planuojamas administracinių ir kitokių įstaigų tinklas, imta kreipti dėmesį į viešųjų žalių erdvių poreikį gyventojų teisei į poilsį užtikrinti. Monografijoje nagrinėjamu laikotarpiu buvo padėtas pamatas tolesniems procesams, kai atstatymas žengė į statymo stadiją.
Vienas monografijos autorių KTU Architektūros ir statybos instituto mokslininkas docentas V. Petrulis pasakoja, kad atstatymo laikotarpiu buvo susidurta ir su nemažai sunkumų, tokių kaip menki valstybės finansai, technikų trūkumas, griežtėjančios planavimo ir statybos taisyklės. Kapitalo trūkumas nulėmė nepakankamai kompleksišką ir operatyvią procesų eigą, valstybė praktiškai neturėjo būsto politikos, tad namų atstatymas beveik tapo pačių gyventojų rūpesčiu.
Už visas statybas turėjo būti atsakingi technikai, tačiau kuriantis apskričių ir valsčių savivaldybėms, gyventojų namų atstatymo proceso formalizavimas nebuvo prioritetas. Griežtėjančios planavimo ir statybos taisyklės numatė, kad statomi namai turi būti mūriniai, bet ši medžiaga buvo brangi, todėl dauguma ieškojo galimybių statyti medinius pastatus, kas apsunkino gyventojų darbą.
V. Petrulio teigimu, nepaisant visų šių sunkumų, galima pastebėti, kad architektūra išlaikė kultūrinę vertę ir jos vertė nebuvo suniveliuota vien tik iki ekonominio lygmens.
Šią temą tyrinėjančius mokslininkus itin sužavėjo naujausių planavimo idėjų sklaidos greitis tarp tuometinių specialistų.